2021 m. Verbų sekmadienis be ?????????'? programos

Visiems aišku – dangaus ir žemės Kūrėjo nepasversi ir neišmatuosi! Vis dėlto man labai norisi pasakyti, kad pandemijos metu Dievo buvo (yra) daugiau ligoninėse nei bažnyčiose. Šį sakinį parašiau prisiminęs savo mamą Bronislavą, kuri ne sykį man sakė: „Sūnau, pradėk daryti gerus darbus, tu pamatysi, kiek daug yra Dievo...“ Jos dėka supratau, kad Dievas yra mano atsakomybė už artimą, jo išlikimą. Pirmoji Taizé bendruomenės giesmė, kurią Aldona Šeduikienė pritaikė lietuvio sielai, man grįžus iš misijų Vidurinėje Azijoje 1984-89 m., buvo Ubi caritas et Amor, Deus ibi est. Anuomet mes aiškiai supratome, kad seseriškas ir broliškas bendruomenės gyvenimas yra Dievo meilės ženklas.

Nuo pat pandemijos pradžios pirmose gretose atsidūrę gydytojai ir slaugytojai paliudijo savo brandų žmogiškumą, apie kurį norėtųsi kalbėti ir rašyti be pabaigos! Visuotinė kova patikrino mūsų tautos dvasingumą, žmonių dvasinį atsparumą. Todėl dabar, praėjus jau daugiau nei metams nuo pandemijos pradžios, manau, tinkamas metas paklausti, ko mumyse daugiau: religingumo (prietaringumo) ar dvasingumo? Religingieji „veržėsi“ į bažnyčias, dvasingieji savanoriškai pagelbėjo ligoninėse. Kažkas kažkada pasakė: yra žmonių, kurie dėl religijos pasirengę kitus žudyti; ačiū Dievui už tuos, kurie dėl Kristaus ir žmogaus orumo patys savo gyvybę už draugus atiduoda. Beje, kol kas tragiškiausi skaičiai Italijoje, ten mirė 326 gydytojai (2021 m. vasario 22 d. statistika). Koks yra registruotas medicinos darbuotojų mirčių nuo COVID-19 skaičius Lietuvoje ir visame pasaulyje?

Jau esame visai priartėję prie šv. Velykų slenksčio. Sugužėję į parapijos bažnytėlę, mes, tikintieji, sveikinsime vieni kitus su pavasario švente ir tai išgirdę šypsosimės, nes ką tik šiais žodžiais mus bus pasveikinę radijo ir televizijos žurnalistai, o žodžiai Kristus prisikėlė, kuriuos iškilmingai kartosime prie altoriaus, liks neišgirsti ir  nesuprasti, juoba išversti į anglų, graikų, hebrajų kalbas... Ar mes patys suprantame, kad velykinė žinia, kurią skelbiame, lieka neišgirsta? Ar šeimose vaikai supranta, apie ką mes kalbame su Dievu? „Ar Marso planetoje buvo kada nors švenčiamos Velykos?“ - paklausė manęs berniukas, besiruošiantis Pirmajai Komunijai? Mūsų skelbiama žinia nebėra patikima. Bet tai nereiškia, kad žmogus netiki Dievo buvimu. Jis netiki tuo, kas ir kaip skelbiama. XX amžiaus anglų rašytojas Gilbertas Keitas Čestertonas, tikrai nestokojęs žurnalistinio sarkazmo, yra pasakęs: „Mane tėvai išmokė įėjus į bažnyčią nusiimti kepurę, o ne galvą.“ Mūsų tikintieji neretai su kepure pasideda ant suolo ir galvą... Namuose paklausti, apie ką kunigėlis kalbėjo, tik galvą palinguoja: gražiai kalbėjo, gražiai... Bet per Atvelykį jų bažnyčioje nebėra... Nėra jų ir bendruomenės gyvenime. Po devynių mėnesių Pirmosios Komunijos pamokėlių (kartą per savaitę)  tik 5 procentai šeimų pagalvoja apie savo vaikų tolimesnį dvasinį augimą. Kodėl 95 procentai nesugrįžta?.. Ar netapome ateizmo sponsoriais savo aplinkoje? Pajuokausiu, gal vaikus turėtume ruošti Antrajai Komunijai?..

Mūsų skelbiamas žodis ieško XVII – XVIII amžių adresato; jis nutolęs nuo mūsų realybės. Reikalaujamas paklusnumas bei pasiaukojimas žmonėms nieko nebesako. Mums reikia grįžti į namus, į namų bažnyčią, kuriuose Morta ruošia svečiui vakarienę; Lozorius kartu su svečiais vaišinasi prie stalo; Marija brangiais tepalais iš gryno nardo patepa Jėzui kojas ir nušluosto jas savo plaukais (plg. Jn 12, 3). Šis namų bažnyčios modelis (be Photoshop'o), sukurtas prikeltojo iš numirusių Lozoriaus, Mortos, Marijos ir Jėzaus, mano galva, yra vakcina mūsų visuomenės dvasiniam kūnui, kuriam reikalinga velykinių permainų atmosfera naujam kvėpavimui.  Gyvi mes ar ne - priklauso nuo kvėpavimo. Nukryžiuotas Jėzus atidavė dvasią, atidavė, kad kvėpuotume, maitintume savo gyvenimo ląsteles Dievo ir artimo meile. Virusas COVID-19 pažeidžia mūsų kvėpavimą. Tad nėra nieko keisto, kad visuomenė pradeda girdėti Jėzų, kuris garsiai sušukęs, atidavė dvasią. Tai ženklas, kuris kreipia mūsų žvilgsnį į iškeltą ant kryžiaus Žmogaus Sūnų. Tikiu, pandemija mums padeda formuoti moteriškos dvasios dvelkimą (ir vėl - be Photoshop'o programos), kuris neimituos vyriško, valdingo ir hierarchinio dvasingumo, ir mūsų namų bažnyčia pakvips gryno nardo tepalais.

Brolis Benediktas

2021 03 25