V eilinis sekmadienis - Simono (Petro) uošvė – pirmoji Jėzaus mokinė

Evangelijos skelbimo pradžioje šabo dieną Jėzus ir keturi jo pirmieji mokiniai atvyko į Kafarnaumo sinagogą. Susirinkusieji atkreipė į juos dėmesį ir labai stebėjosi Jėzaus entuziazmu. Netrukus Jis buvo atpažintas kaip mokytojas, turintis galią, kurios stokojo jų Rašto aiškintojai: „Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!” (Mk 1, 27). 

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus su mokiniais iškart pasuko į Simono ir Andriejaus namus. Evangelistas Morkus rašo: „Simono uošvė gulėjo karščiuodama“ (Mk 1, 30). Gerosios Naujienos autorius kreipia mūsų širdžių žvilgsnį į moteris, kurios, deja, buvo laikomos labiausiai nutolusiomis nuo Dievo. Krikščionių bendruomenėje tokios pažiūros negali būti toleruojamos!

Mums labai pasisekė. Kafarnaumo sinagogoje dalyvavome pirmoje Jėzaus pamokoje. Simono namuose – antroje.  Šabas dar nesibaigė. Dabar įvykių sūkuryje dominuoja moteris. Jos sveikata ir gerovė Jėzui yra svarbiau už įstatymo vykdymą. Šabo dieną draudžiamų darbų ir elgesio taisyklių aprašyme, kurių - 1521, yra ir susilaikymas nuo ligonių lankymo bei gydymo. Mūsų mokytojas, o dabar ir gydytojas, galėjo neskubėti, nepiktinti artimųjų, palaukti, kol praeis šabas, tuomet ramiai pasirūpinti ligonės sveikata. Jėzus atveria mokiniams širdies akis. Jie džiaugiasi savo mokytojo drąsa, autentiškumu ir ima suprasti - aukščiausia vertybė yra žmogaus gerovė. Kad suprastume, koks Jėzaus poelgis, reikia prisiminti, jog buvo sakoma, kad ir Viešpats Dievas laikosi šabo. Tad šabo šventimas tikram izraelitui nėra tik vienas iš šimtų įstatymų, ne, tai - visų svarbiausias įstatymas. Šabo įstatymas vainikavo visų įstatymų užlaikymą, o nusižengimas šabui prilygo visų įstatymų nesilaikymui, todėl numatyta didžiausia bausmė - mirtis.

„Jis priėjęs pakėlė ją už rankos; karštis paliovė“ (Mk 1, 31), - Jėzus daro tai, ką įstatymas griežtai draudžia. Jis liečia sergančią, nešvarią, karščiuojančią moterį. Netrukus Simono uošvės nešvarumai dingsta. Paliesdamas Jėzus perduoda moteriai savo sielos grožį ir šviesą, ją išgydo. „Karštis paliovė“ ir ji galėjo jiems patarnauti taip, kaip Jėzui gundymų dykumoje metu patarnavo angelai (Mk 1, 13). Evangelistas Morkus į vieną lygmenį iškėlė angelų ir moters, esančios „toliausiai nuo Dievo“ tarnystę (diakoneo).

Dabar galime ir pašmaikštauti... Simono (Petro) uošvė nebuvo patenkinta savo žento pasirinkimu tapti Jėzaus iš Nazareto mokiniu. Nenuostabu, oi nenuostabu, kad ji nerado savyje ramybės, karščiavo. Viskas labai žmogiška. Ir nūdieniška... Ji nebematė ateities savo dukros šeimai. Jėzus apie šią situaciją tikriausiai jau žinojo, gal buvo nugirdęs ir, atėjęs į Simono namus, uošvės neklausia: kaip sveikata, kaip tau sekasi? Jis pakėlė ją. Ši situacija mus moko, kaip turėtume elgtis šiandien, jautriu pandemijos metu. Mes turime rūpintis savo artimu, globoti jį ligoje neieškodami priežasčių ar naudos. Ir prisilietimas, pakėlimas, terapinis santykis, balso tembras, akių kontaktas su kitu yra ne mažiau svarbus, o gal ir daug svarbesnis už visas kitas mokslo priemones. Jeigu ligonį varžo baimė, žinokime - net ir geriausi vaistai neturės poveikio ligos iškamuotam organizmui. Karštis paliovė.  Jėzus pakėlė ją. Morkus vartoja žodį egeiro – pabudo iš miego, prisikėlė. Ir ji galėjo tarnauti. Moteris patarnauja, diakoneo. Simono (Petro) uošvė tampa pirmąja Jėzaus mokine anksčiau už Mariją Magdalietę. Tikras pagydymas įvyksta, kai tu prisikeli ir pradedi patarnauti. Prisikėlimas mums dovanoja meilę artimui ir, žinoma, Dievui. Tai, ką gauni, tuo ir daliniesi. Džiaugiuosi savo Vilties miesto bendruomene, kuri jau užtikrintai žygiuoja meilės keliu.

Iš žodžių „Atėjus vakarui, kai saulė nusileido“ (Mk 1, 32)  suprantame, kad žmonės laikėsi šabo reikalavimų, ir tik jam pasibaigus „pas Jėzų buvo sugabenti visi ligoniai ir demonų apsėstieji“ (Mk 1, 32). Įstatymo laikymasis atitolino žmones nuo susitikimo su Jėzumi, šabo ir gyvybės Viešpačiu. O juk ir naktyje yra daug Dievo šviesos.

Išgydymų Kafarnaume skyrius baigiamas labai įspūdingu sakiniu: „Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas [žodį] jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus“ (Mk 1, 39). Morkus šmaikštaudamas nurodo, kad demonų pamėgtos vietos yra jų sinagogos, kur negyva teologija maitinami ir mokomi žmonės nieko bendro nebeturi su gyvenimu.

Brolis Benediktas Jurčys