Ar tikėjimas – Dievo dovana?

Visą savo gyvenimą dėkojau Dievui už tikėjimo dovaną, nepatikliai  žiūrėjau į  bažnyčios nelankančius, nes atrodė, jog jie neturi to, ką aš esu gavęs. Dabar, pandemijos metu, Dievui dėkoju ne už šią (ne)dovaną, o šlovinu jį už visišką pasitikėjimą Kūrėju, dangiškuoju Tėvu. Negali būti, kad Dievui rūpime tik mes, keletas klūpančių sesučių ir brolių prie altoriaus, neva dvasios aristokratų. Tikėjimas man nebereiškia kažko tikėtis. Tai visiškas pasitikėjimas Dievu kaip Tėvu ir tikrai esu įsitikinęs, jog tai nėra Dievo dovana žmonėms. Jeigu (ne)tikiu Dievą, apie kokią dovaną galiu kalbėti? 

Nors kvepalų aromato Covid-19 sergantys pacientai neužuodžia, vis dėlto man norisi Dievo meilę palyginti su brangiais kvapniaisiais aliejais, kurių aromatas jaučiamas ir minusinėje temperatūroje, ir tamsoje... Jėzus keičia mūsų santykį su Dievu. Tikėjimas yra žmogaus atsakymas į Dievo meilę, kuria jis visus mus myli vienodai (kaip Saulės šviesa...). 

Šiandien pokalbio su onkologiniu pacientu metu sužinojau įdomų dalyką, kad jis, dabar būdamas klaipėdietis, ne tik kad anksčiau nelankė bažnyčios, bet ir nežinojo, kad tokios būta: „Pas mus, Elektrėnuose, bažnyčios nebuvo.“ Ar tai įmanoma? Pasirodo, taip, įmanoma, ir tokių yra ne vienas... Ponas Zenonas (vardas pakeistas) pasiteisino, kad Dievas yra pats atsakingas dėl jo (ne)tikėjimo, nes tokios apčiuopiamos dovanos nėra gavęs.

      - Palaiminti jūs, kurie tokią dovaną turite, todėl ir noriu apie tai pakalbėti, - porino pašnekovas.

     - O kas yra toji „apčiuopiama dovana“, kurios nesi gavęs?

     - Štai ši bažnyčia, rožynai, levandos. Praėjusią vasarą, vakarais, su vaikais čia užsukdavome.

   - Graži mūsų bažnytėlė ir rožės ypatingos, bet jos nepakeis tavo, Zenonai, (ne)tikėjimo. Taip. Tu teisus. Tikėjimas negali būti Dievo dovana: „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Simeono himnas). 

Pradėjome kalbėti apie besąlygišką Dievo meilę, kuria jis nušvietė pasaulį. Jėzus, amžinojo Dievo Žodis, keičia mūsų santykį su Dievu, ir pats asmeniškai ateina į mūsų gyvenimą. Tuomet ir užklupus gamtos stichijoms, bado, karo ar maro metui girdime evangelinį padrąsinimą: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Jėzus yra su mumis per visas dienas, kiekvieną akimirką. O mes? Ar visuomet su Juo? Tokioje situacijoje supranti, kad tikėti Dievą Tėvą nereiškia išmokti religinę doktriną. Tikėjimas – tai besąlygiškas pasikliovimas Tėvo meile ir savo potyrį su Dievu, jeigu reikia, išreiškiu žodžiais: kai mano gyvenimo rūpesčiu tampa žmogus, manimi pasirūpina Dievas. Jeigu, žmogau, rūpinsiesi tik savimi, pradžioje tau seksis, tu netgi priartinsi tolimus horizontus, bet ir apgausi save, nes tavo gyvenimas taps dėžute, savo forma labai panašia į karstą. Leiskime Dievui rūpintis mumis. Apsižvalgykim! Pažadu - gyvenimas taps nuotykiu!

Brolis Benediktas Jurčys

2021 01 06 Trijų Karalių Šventė

Vilties Miestas