LATVIJA prieš PRANCŪZIJĄ

Arvydas Juozaitis

2023 metų liepa

Man vis rašant apie Visuotinę latvių dainų ir šokių šventę, prasidėjusią birželio 30 dieną ir pasibaigusią liepos 10 dienos rytą, atsiliepė artimas draugas (giminė) iš Paryžiaus.

Jis, pačioje XX amžiaus pabaigoje tapęs paryžiečiu, štai ką parašė:

„Ką tik įvykusios masiškos riaušės Prancūzijoje atnešė šaliai per 1 mlrd. eurų nuostolio. Tai rekordas. Moralinė žala, jeigu ji būtų sveriama tonomis, ne eurais, liudytų, kad Prancūzija gulė po mirtino svorio antkapio plyta.

Masiškai degintos Prancūzijos vėliavos, subjaurotas prancūzų rezistentų (II pasaulinio karo) memorialas. Gerokai nukentėjo daugelio miestų merijų, policijos komisariatų pastatai. Plėštos mokyklos, bibliotekos, socialinės rūpybos centrai. Naikinta visa, kas įkūnija ir simbolizuoja „Respubliką“. Bažnyčių pastatai kol kas neliesti.

Baisi riaušiu geografija — visa Prancūzija. Beveik be išimties visi miestai. Karo židiniais tapo didžiųjų miestų priemiesčiai. Kurie puola miestų centrus. Ypač nukentėjo Marselis. (Kuris jau virtęs kone Afrikos priemiesčiu.)

Vyriausybė turėjo išvesti į gatves per 50 000 mobilizuotai ginkluotų policijos pajėgų.

Sulaikyta virš 3000 riaušininkų (t.y. sulaikyta mažiau nei 10% tikrų nusikaltėlių). Jauniausiam riaušių kėlėjui vos 12 metų. Absoliuti sulaikytųjų dauguma vadinami prancūzais, tikriau sakant — „naujaisiais prancūzais", gimusiais ir užaugusiais Prancūzijoje. Jie — antros ir trečios kartos imigrantai, gimę Prancūzijoje. Riaušėse nedalyvavo neseniai atvykę, tai yra baltieji „europinės imigracijos“ atstovai.

Reikia prisiminti, kad 2015 m. vykusiose Grenoblio riaušėse daugiausiai dalyvavo „šviežiai“ atvykusi liaudis, t.y. Sirijos, Afganistano, Turkijos (daugiausiai per Turkiją atvykusi) liaudis.

Taigi, kokia išvada? Dabartinės riaušės yra ne „karas prieš Prancūziją“, bet karas „už naują Prancūziją“, tai yra kitokią Prancūziją. Vyksta tarsi naujos „nacijos“ gimimas. Nauja idėja? Ši idėja galutinai sužlugdo (sakyčiau sunaikina) politikų ir žurnalistų fantazuotą „integraciją“ (jau nekalbant apie idėjas apie asimiliaciją) kaip esminę politinę programą. Integracijos, kaip svajojo prancūzų demokratai, nebus. Dabar juos pačius "integruoja" į nežinia ką. Politikai agitavo ir šventai tikėjo, kad jie įleis į šalį ateivių armijas ir jas integruos. Fatalinė klaida!

Napoleonas vartosi karste.

Buvęs vidaus reikalą ministras G. Collomb jau prieš penkerius metus pranašavo: „Platūs Prancūzijos gyventojų sluoksniai gyvena vienas šalia kito; bijau, kad jie nepradėtų gyventi vienas prieš kitą“.

Dabar tai virsta realybe.

Toliau mano draugas pasisakė apie Latvijos dainų šventes, kurias neblogai pažįsta, parašė apie tą vienybės-santarvės dvasią, kurią kilminės tautos šventė žadina šalyje. O juk nekilminių gyventojų (ne-latvių) Latvijoje tebėra daugiau negu Prancūzijoje nekilminių prancūzų (ne-prancūzų).

Ir jis vėl grįžo į Prancūziją:

„Taip, prancūzai ne(be)dainuoja draugijose ir šeimose. Bet kodėl? Yra šimtai priežasčių. Štai kaip nutiko: prancūzų karių dainas apskelbė šovinistinėmis; istorines prancūzų dainas (priešrevoliucines) politiniai teisuoliai paskelbė „anti-respublikoniškomis“; regionines (bretoniškas, provanciškas, gaskoniškas, etc.) dainas vėlgi „respublikonai“ niekino kaip separatistines, ir t.t. Žodžiu, tautos gėdinimą ir jos dainavimo tradicijų naikinimą vykdė savi aktyvistai. Nieko nepasiūlydami — to ir negalima padaryti! — naujo. Tad liko šansonai (chanson), kurie kelis dešimtmečius lyg ir buvo „prancūzų siela“. Bet ta siela nuėjo į kabaretą, o padorūs buržua (tai normalus miestiečio vardas) tokio „bordelio“ namuose ar giminių šventėse nedainuoja. Tiesa, buvo religinių giesmių tradicija, bet ją iš nacijos atminties pasirūpino išdeginti Vatikano II bažnyčios ekstremistai.

Buvo nestipri tradicija muzikuoti šeimose, bet ji irgi nunyko (priešingai nei Austrijoje!)

Taigi, kas liko? Tuštumos nebūna. Dabar vietoj gyvų prancūziškų žodžių-muzikos ore skamba kultūrinių surogatų mikstūra. Tarsi vėžys sielose plinta.

Ką klauso jaunimas savo ausinėse? Negalvok, Arvydai, kad vyrauja angliškas popsas ar „american-black“. Jaunų prancūzų ausys pilnos arabizuojančios muzikėlės, gana banalios, nesvarbu, kokia kalba. Tai jau mada, o gal jau ir ateitis. Man tie arabizuojantys elementai girdisi ir per kilometrą. Bet nereikia nė specialisto ausies — viskas aišku.“

Susirašinėjimą mudu tęsiame.

2023 metų liepos 21 d.

Paryžius-Klaipėda