Laiškas Jurgiui Ambraziejui Pabrėžai

 Mielas Tėve Ambraziejau,

prisiminiau savo rašytus laiškus niekad nenustojusiam tikėti gėriu Tėvui Stanislovui. Dar tada, kai jis buvo čia, Paberžėje... Ir supratau, kaip seniai norėjau parašyti laišką tau. Tikiu, laukei. Juk matai, iš augalų tavo suklijuotas Dievo Apvaizdos paveikslas vis dar mums primena Dievo meilę, bėgančio laiko ir amžinybės kontrastą.

Rašau, nes pasigedome tavęs, mielasis Tėve. Mums būtų smagu pasitikti tave sugrįžtantį per krokų pievą Minijos krantais, žibuoklių taku pro Raguviškes. Sugrįžk, pasigedę tavęs rauda išdeginti laukai, išsekę upokšniai, dūsauja sielos. Žiūrėk, kaip skuba kvapą užgniaužusi Kretingos brolija kaisti tau žolynų arbatos. Šįkart susėstume po atviru dangum, šventoriuje, kur tavo būta, vaikščiota, melstasi, dušeles mylėta. Sugrįžk! Mums reikia tavo švento buvimo, paguodos, minties. Silpnoki esame prakalbinti, privilioti drugelius, bitutes, vabzdžius. Anot M. Valančiaus, apent į katalikus grąžintum pajūrio žemaičius!

Štai žiaurių karų jau grėsmė nutolo,  Išguita kadais jau Gerovė grįžta, sugrįžk atgal ir tu. Prieš 250 metų pradėjai eiti savo keliu, kurio nerado mirtis, tad parodyk ir mums jį! Tu gyvas, šventas, nuo mūsų neatsiribojai! Tu savo dienas pratęsei gerais darbais, tavo dienos išliks, nes jas pripildei Dievo garbinimu, pagalba sergantiems,  išmalda vargšams. Į tavo dienas sutilpome ir mes, mažesnieji broliai, nes ne vien sau pačiam siekei šventumo. Dažnai čia vaikštai, tikrai žinau, Kretingos vienuolyno koridoriais, stebi, žvalgaisi bibliotekoje po knygų lentynas. Tavo rankose raštai vėl pakvimpa mira, maldauja skaitovų, Homo Christianus in sua lege instructus, šaukia meilei paklusti.

Kol klaidžiojame saulės šviesoje, tu, Tėve Ambraziejau, gyveni tyruosiuose laukuose ir džiaugiesi supančių šventų žolynų kvapais, kuriuos pats praturtinai nuostabiais vasaros aromatais, surinktais Žemaitijos pievose. Sausio 15 d. žolynai tau ruošiasi uždainuoti ir supinti tavo gyvenimą į nenuvystantį vainiką, kuriuo puošiasi šiandien Lietuva. Pasikeitusi nuo to meto, kai tyrinėjai Dievo mums duotas žoleles, kai davei joms vardus, bet ir ta pati – geidžianti artimo meilės ir nuoširdaus darbo.

Nors tu, Tėve Ambraziejau, dar nesi giriamas giesmėse, užtarki mus prieš tą, kuris tave maloningai prie savęs priglaudė ir priėmė Dievo mielaširdystės soste, nes buvai nepavaldus nuodėmės dėsniams, o dabar esi lyg avinėlis Dievo Gimdytojos Marijos glėbyje tarp savo šventų patronų. Ar tu žinai, kad kretingiškiai be paliovos kasdien tavęs kažko maldauja, o žvakės po tavo šventumo skydu net per lietų neužgęsta? Ar jų alkis ir troškulys atpažįstamas, tau, Tėve, kuris norėjai būti palaidotas be katafalio ir orkestro, be visokio pertekliaus, kaip žvakėse, taip ir vėliavose, ir be kitokio iškilmingumo? O gal Dievo meilė šventoji taip surenka širdis, kad meilės pagautos nugalėtų Dievo baimę, atsivertų tiesai, gyvenimui pandemijos sumaištyje?

            Trumpam atsisveikinu ir dar kartą noriu padėkoti, kad tavo sielos šviesa nušvitusios mūsų akys giedru ir brandžiu žvilgsniu apžvelgia tavo gerą širdį ir tobulybės pažangą. Ir vis dėlto - sugrįžk!

 

Nepamirštantis tavęs brolis Benediktas

 

P. S. Pameni, pagal testamentą, parašytą Kretingos vienuolyne, Darbėnų bažnyčiai dovanojai sieninį laikrodį. Man brangi ši bažnyčia, nes 1949 metais ten susituokė Bronislava Jašinskaitė ir Benediktas Jurčys. Manau, jie - vieni iš tavo dangiška siela globotų žolynų, kurie pokario metais skleidė malonų dorybių aromatą, užaugino keturis vaikus, išleido mane į kunigus ir atgulė šalia tavęs, Kretingos kapinėse.

 

 

1.      M.K. Sarbievijus. Lemties žaidimai. Vilnius, 1995

2.      Viktoras Gidžiūnas, OFM. Jurgis Ambraziejus Pabrėža. Roma-Vilnius, 1994

Vilties Miestas