IV – asis Velykų sekmadienis. Gerasis ganytojas

Būtų keista smerkti, pasijuokti ar negatyviai kalbėti apie pasaulietinės visuomenės pasirinktą gyvenimo būdą be Dievo. Klausiu savęs: kodėl ir kaip ji apsieina be Gerojo ganytojo globos? Gal ji tai padarė dėl Bažnyčią ištikusios tikėjimo krizės? Nežinia... Jėzus ne tik Gerasis ganytojas, jis ir Gražusis ganytojas, jis – tobulo grožio modelis. Ir toks unikalus yra vienintelis Jėzus. Jis guldo gyvybę už avis. Gerasis ganytojas rūpinasi ne tik maistu – žaliomis ganyklomis, bet pasiruošęs atiduoti savo gyvybę. Vargu, ar koks karalius, kuris savo tautoje viešpatauja, atiduotų savo gyvybę už tautą, greičiau ją išduotų, parduotų. Jėzus – Gerasis ganytojas - neviešpatauja. Jis tarnauja Dievo tautai ir kiekvienam jos nariui. Dar daugiau: Palestinos piemenys kiekvieną avį vadino vardu. Tą daro ir Pamyro kalnų piemenys. Ten nėra bevardžių avių. Avių kaimenė nėra banda gyvulių ūkyje. Ir Jėzus už kiekvieną iš mūsų atidavė savo gyvybę, nes jis mus pažįsta asmeniškai. Visus mūsų planetos gyventojus Jėzus pažįsta asmeniškai. Mes esame viena kaimenė, viena Dievo tauta. Esame viena su Jėzumi, kaip ir jis yra viena su dangiškuoju Tėvu.

Gal visuomenė neišgirdo gyvojo Jėzaus ir nusigręžė nuo kanonais ir įstatymais sukalto Jėzaus? Žinoma, priežasčių tikrai buvo daug. Sekuliarioji visuomenės dalis, ji šiandien didžioji, liudija apie istorinės krikščionybės pabaigą, nes ji pati nebėra krikščioniška. Dabar mums svarbu kalbėti apie mus pačius, krikščionių bendruomenės narius, išgyvenančius tikėjimo krizę. Noriu būti viltingas, todėl ją lyginu su paauglystės krize – kai tu jau nebesi vaikas, bet dar nesi ir suaugęs.   

Popiežius Jonas Paulius II  man yra puiki Naujosios evangelizacijos metafora. Buvo kažkas nuostabaus, kai jis, įkvėptas Šv. Dvasios, drąsiai ėmė kalbėti apie Gerosios žinios skelbimo naujumą ir svarbą. Prisimenu mūsų, anuometinio jaunimo, charizmatiškus pokalbius Lietuvos Atgimimo metais, kad katalikų Bažnyčia yra dinamiška Šv. Dvasios bendruomenė, o mūsų lietuviška bažnytinė tradicija jau mirusi, nes be Dešimt Dievo įsakymų ir vyskupo Paltaroko katekizmo jaunimui pasiūlyti nieko daugiau neturi. Regula, taisyklės, įstatymai reikalingi, bet jeigu aplinka ir „oro“ sąlygos keičiasi, turime būti atviri Šv. Dvasiai, tiesa, kraujo perpylimo daryti bažnyčiai tikrai nereikia, nes joks gydytojas nešvaisto be reikalo brangaus kraujo. Sugrąžinkime bažnyčiai Jėzaus Evangeliją! Taip kalbėjome prieš 30 metų. Pakalbėjome ir nutilome...

Kuo gyvename šiandien, kas ir kaip mums vadovauja krizės metu? Kokie yra mūsų ganytojai? Kuo tikime? Jeigu trejų metų vaikas meldžiasi į angelą sargą ir tą patį daro 50 - metis, man jau neramu. Vaikas nesupranta, nuo ko jį angelas apsaugo, betgi nuo ko prašo būti apsaugotas suaugęs žmogus? Būkime atsargūs - kiek miršta vaikų ir angelas jų neapsaugo... O gal jis išsiblaškęs? Pandemijos išvarginti aštuoniolikmečiai ir jaunesni „vis dar“ katalikai nebeieško atsakymų, tik skaudžiai formuluoja teiginį: tikiu Kristumi, bet nebetikiu Bažnyčia. Tai dramatiška ir tokių pamąstymų klausytis labai nemalonu. Jie jau turi savo pirmąsias ir pirmuosius meditacijų mokytojus, apšviestuosius ganytojus, su kuriais kas rytą atlieka meditacijas. O kaip ir kokią savo metu mes jiems  pristatėme Bažnyčią? Ar tikrai ji rūpinasi jauno žmogaus amžinuoju gyvenimu, jo laime? Ar tik saugo draudžiančios Motinos poziciją?

Linkiu kiekvienai bendruomenei įveikti anonimiškumą kaip blogio šaknį. Anonimiškumas mums trukdo praktikuoti krikščionišką artimo meilę. Mes dovanojame savo gyvenimą konkrečiam žmogui. Dovanodami mes nieko neprarandame. Krikščionis savęs turi tiek, kiek yra savęs padovanojęs kitiems, kitų laimei. Kas myli, tas apsčiai gyvena. Jėzus įsako dovanoti savo gyvenimą dėl kitų išlikimo, mylėti, nors tuo metu valdžios „autoritetai“ įsako atimti gyvenimą... Reikia tik išdrįsti, tikėti ir veikti.

„Nejaugi tu netiki, kad Aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje.  Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnių, nes aš keliauju pas Tėvą. Ir ko tik prašysite mano vardu, aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje” (Jn. 14, 10-13).

Brolis Benediktas Jurčys