Gandai apie tave, mano Dieve!

Labai džiaugiuosi, mano sesės ir broliai, kad esu sveikas ir pilnas jėgų pradėti atgailą dulkėse ir pelenuose. Ne vienas, kartu su bibliniu Jobu, nes tapau jo sekėjas.

Šį sakinį rašau tik tau, mano Viešpatie ir Dieve, ir aš, ir aš „buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys mato tave, todėl gėdijuosi visko, ką esu pasakęs“ (Jobo 42, 5-6). Ne vieną ir ne du kartus esu prasitaręs: Dievas teisėjas man nepatogus,  naikinantis tautas gamtos stichijomis ir karo ugnimi – nepriimtinas, siunčiantis badą ir ligas – nesuprantamas.

Dabar rašau jums, Vilties miesto šventiesiems: metai bėgo be jo, viskas buvo be jo... Savo alkį raminau be jo, savo galva ir rankomis namą ant smėlio stačiau be jo.  Bandžiau vaikystės Dievą užmiršti ir pateisinti savo puikybę be jo, ir, neišgirdęs atsakymo į nekalto vaiko išgyventus skausmus, nebeklausiau - kodėl? Kodėl tu toks žiaurus? Nes buvau be jo. Viskas buvo be jo...

Dabar tik tau rašau, mano Dieve, tu privertei naujai apmąstyti gyvenimo tikslą, vertybes bei ideologijų įkūnytas mano kelyje prasmes ir pasakyti: dabar mano akys mato! Jos mato naują širdį ir tuštumą, kurią pakvietei užpildyti Jėzaus sekimu. Aš bliuzuoju... Oh, yes, You broke my Heart! Aš bliuzuoju ir taip gera!

O ką Jėzus stengiasi man pranešti? Kiekviena religinė institucija savo struktūroje, pradedant Jeruzalės šventykla, turi galiojimo termino pabaigą, „viskas bus išgriauta“, jeigu ji nebuvo ir nėra skirta žmogaus gerovei ir žmoniškumo brandai. Jėzus sako: „Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis“ (Mt 24, 35). Mes esame užprogramuoto savaiminio irimo proceso stebėtojai ir dalyviai. Jeruzalės šventyklos religinės institucijos pabaiga yra pradžia Dievo karalystės, kurią Jėzus skelbia ir mus kviečia solidarizuotis dėl žmogaus, nes žmogus yra vartai į amžinąjį gyvenimą! „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Jis visada šalia, visada mūsų širdyse, -  žmoniškumo pergalės prieš nežmonišką elgesį vainikas. Budėkite, budėkite, budėkite (Mk 13, 33-37) ir ūkyje Getsemane  – pabudėkite (Mt 26, 38)! Nes bibline prasme miegoti reiškia visiškai nesidomėti tuo, kas aplinkui vyksta. Jėzui svarbus mūsų solidarumas. Bendrystėje mes augame, tęsiame ir vykdome permainas visuomenėje. Savo gyvenimu užtikriname žmoniškumą, per kurį apsireiškia Emanuelis, Dievas su mumis.

Jėzus prašo: „Pabudėkite kartu su manimi“ (Mt 26, 38), „nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje <...>, kad netikėtai sugrįžęs nerastų jūsų miegančių“ (Mk 13, 36). Bičiuliai, jau tikrai atėjo metas, Kairos, kaip sako graikų kalba parašytos Morkaus evangelijos autorius, „prisiartino Dievo karalystė“ (Mk 1, 15). Tai neatidėliotino apsisprendimo, malonės metas. Graikų filosofų atmintyje anuomet atgijo vienas iš Olimpo dievaičių Kairos, t.y. nuogas, sparnuotas bėgikas, ikonografijoje vaizduojamas nuskustu pakaušiu, lengvai ištrūkstantis iš mūsų glėbio. Beje, esu įsitikinęs,  Kairos „pričiupti“ nėra paprasta... Tad stenkimės jį čiupti už plaukų kuokšto ant kaktos... Prašau, išsiaiškinkime ir įvertinkime Kairos laiko svarbą ir prasmę.

Br. Benediktas,

2020 11 26

Vilties Miestas