VAIDOTAS DAUNYS: "Aš lieku priklausomas"

„Naujajai Romuvai“

Vaidotai, kaip apsakyti — kas mes buvome, kaip gyvenome?

Bendraudami kasdien, kalbėdamiesi valandų valandas, veikdami kartu, vykdami į miestus ir kaimus, rašydami ir leisdami žurnalus, galvodami apie Tėvynę — kas mes buvome? Lietuviai? Kūrėjai? Veikėjai? Gyvenimas tekėjo ir liejosi per kraštus, ir kas liko iš to gyvenimo? Maudžiantys klausimai, neduodantys ramybės - kuo toliau, tuo labiau.

Tu palikai daug gyvybės — penki sveiki ir talentingi, su didele motinos meile auginti ir užaugę vaikai. Raimonda ir Tavo vaikai gyvena po Tavo ženklu, tęsia Tavo kilmės istoriją — tai gyvybės triumfas. Net aš gavau palaikyti tos gyvybės siūlą, tapęs judviejų su Raimonda dukros krikštatėviu. Kai krikštijome, argi žinojome, kad Kotryna Ugnė paskutinė judviejų atžala? Judu gyvenote natūraliai ir krikščioniškai, pasirengę turėti tiek atžalų, kiek Dievas duos ir kiek Raimondos sveikata leis. Matyt, dar ne vienas judviejų vaikas būtų išvydęs mūsų pasaulio šviesą. (Tavo giminėje gausi šeima nebuvo jokia naujiena — sesuo Vita Braziulienė Rumšiškėse taip pat išaugino penkias atžalas).

Ak, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas! Per tas paskutiniąsias krikštynas, atšventęs krikštą, jis švietė kaip mėnulis: „Tu tik pagalvok — abu menininkai, o tiek vaikų!“ Tais 1995 metais gausios šeimos jau buvo didelė lietuvių išimtis, populiacija pradėjo sparčiai nykti. Monsinjoras džiūgavo iš širdies, šypsojosi kaip saulutė ir be perstojo kalbėjo. Tada mūsų nedidelė krikštynų svita patraukė iš Katedros į Mokytojų namų kavinę, ir mes almėjome gatvėje kaip vaikai. Ir žvelgėme pro langus į Šv. Kotrynos bažnyčios karūnas, ir apniukęs pavasaris buvo lyg pati karščiausia vasara.

Bet paskui… Praslinko vos keli mėnesiai ir visus ištiko dangaus smūgis — Tavo pasaulis sudužo mums po kojomis. Išėjai į Anapilį palikęs neatsveriamą netektį, tuštumą ir siaubą. Tai buvo lyg koks naujų laikų ženklas - jis kirto mums.

Prasidėjo kažkas nauja. Kūrėjų tarpusavio santykius ėmė nuodyti laukinis kapitalizmas, o lietuviškasis radikalizmas skaldyti ir pjudyti mus visus. Kartu su Tavimi mudu laikėmės tvirtai, be Tavęs man tapo sunkiau.

Bet svarbiausia, kad Raimonda nepalūžo. Judu jau buvote sukūrę tvirtovę, tad vaikai susiglaudė joje, ji visus stiprino, grūdino. Kad ir nedaug kas gelbėjo iš šalies, šeima ištvėrė žiauriomis nepriteklių sąlygomis, nė vienas nebėgo į užsienius. Raimonda telkė, gelbėjo, ir jos dosnumas, ir jos ištvermė ir... muzika. Taip, muzika, kuri jūsų šeimoje buo lyg antroji religija. Tiesa, Augustinas, kiek pagriežęs smuiku, nuėjo savo keliu, tačiau visos merginos liko judviejų su Raimonda Karalystėje: Joana liko su arfa, Vita Marija — fleita, Elena — violončele, o manoji krikštadukra paėmė į rankas smuiką. Jos ėmė griežti „Regnum“ ansamblyje, tapusiu "Šeimyniniu ansambliu Regnum Musicale". Ir vėl skambėjo Tavo vilčių grasai ir balsas, Tavo mylimasis J. S. Bachas ir jo „Muzikinė auka“ ir „Čakona“. Ir jos jau grojo viską - tiek klasiką, tiek šiuolaikinę muziką, tiek etnomuziką, tiek improvizacijas.

***

Toliau — Tavo žodinė kūryba. Iki mudu susitikome, kūrybą jau buvome supratę vienodai, ji, sakėme, trui būti žmogaus didybės ženklas, o ne vien saviraiška, ne ekstazė, o žodžių vėriniai, kuriuose sulimpa ne dulkės.

Prieš mudviem susitinkant, Tu jau buvai „Žvaigždutės“, „Krantų” ir „Veidų“ redaktorius. O mums susitikus, gimė “Naujoji Romuva” ir „Regnum“, ir mūsų literatūrinė „Karalystė“.

Tavo kūrybos apoteozė — poezija. Jau pirmąja savo knygele „Metų laikai“ (pasirodė1985 metais), pareiškei donelaitišką kredo. Arti žemę tau neteko, Tu "arei" miestą:

"Preliudas“

Kiek stočių tiek likimų o vis dėlto

vienas vėjas skaičiuoja metus

tu atverki man miesto vartus

vėjau

Gatvių žydinčios vystančios laiptinės

kambarių gedulinga viltis

taip naktis mus priims suguldys

vienus

Po skardiniais stogais metaliniame

mėnesienos vėsiam spindesy

kaip žaizda tu man slenkstis esi

dienai

Tu pataikei pirmu šūviu — pirmosios knygos pavadinimu, pirmuoju eilėraščiu — elegija. Išsyk pasakei, kad esi elegikas. Išganytojas yra taręs, kad mūsų lobis ten, kur mūsų širdis. Tu prabilai savo širdies ritmu:

„Finale“

Rudens keliai šį miestą pasirinko

Iliuziją klevų judesyje,

Keleivio žodžiai šiam pasauliui tinka,

Visiems, kurie nubunda šviesoje.

Kiek linijų, sujungiančių šį miestą,

Atodūsiui, žymėjimui klevų,

Jau mestas burtas paskutinei fiestai

Ant krintančių į užmarštį gėlių.

Man skirtas amžius, skirtas metų laikas,

Aušros ženklai dienos paraštėje,

Poezija, rudens užburtas laivas,

Boluojantis kalbos sietuvoje.

Taip, Tu -- rudens poetas. Kartais net atrodydavo, kad Tu ir esi pats Ruduo — vaisingas, pribrendęs, sodrus. Dabar, kai pradeda gelsti ir rausti medžiai, pamatau Tavo veidą. Tų 1995 metų rugpjūčio pabaigoje Tu baisingai pranašiškai parašei dienoraštyje, dar vasaros atokaitoje: „Štai ir žolė rudenėja“. Maždaug taip parašei, bene paskutiniuju savo įrašu.

Vaidotai, laisvės žmogus liudija laisvės šansą. 1990 metais pradėjus suktis naujai laiko atskaitai, Tu pasakei tiesiai šviesiai: "Esu priklausomas". Pasakei: "Kai visi ir visa aplink tik ir šaukia apie savo nepriklausomybę, aš skelbiu priklausomybę nuo savo kultūros ir tradicijos“.

Išnyksta ne mažiausieji, o silpniausieji. „Globali Lietuva“ -- tai silpnųjų gelbėjimosi ratas, neištikimųjų pseudoreligija, savigarbos praradimas, lietuvybės žūtis.

O mudu jau XX amžiaus pabaigoje sakėme: mes ne dulkės, mes — grūdas. Mes mirsime savo žemėje ir nešime dešimteriopą derlių.

2021-09-30

https://www.facebook.com/RegnumMusicale/videos/870531483758877